Andrius 
10 spalio, 2015Kai matai, kaip artėjant Vėlinėms žvakelėmis gražiai būna apdengti paminklai Vilniuje, gali visai ir pamiršti, kokių istorijų vedami jie čia atsidūrė. Iš tiesų, socialine prasme, laidotuvės ir šermenys yra labai įdomūs reiškiniai. Tik čia nutinka tiek daug keistų pokalbių, žmonių susidūrimų netikėtomis aplinkybėmis. Juk iki kol ant kapo atsiduria paminklai Vilniuje, žmonės dar turi susirinkti, susitikti. Kartais susitinka visi visi buvę velionio draugai, giminės, artimieji. Dažnai toks žmonių ratas nemėgsta vienas kito. Gal tik keli žmonės tarpusavyje jaučiasi iš tiesų jaukiai ir gerai, kiti vienas ant kito griežia dantį ar paprasčiausiai vieni kitų nemėgsta. Tokiais aspektais vertinant, galima pastebėti, kad per laidotuves ir šermenis visada nutinka netikėtų paradoksų.
Kova dėl vietos
Vienas iš dalykų, kodėl per šermenis kyla ginčai, būna laidojimo vieta. Taip jau yra, kad išsipirkti arba rezervuoti žemę kapuose paprastai negalima. Tai visos šalies žemė, todėl, kur nori, ten gali ir laidoti žmogų. Tačiau tam tikras pagarbos kodeksas neleidžia paminklo dėti ir laidoti ten, kur kažkas kitas jau yra palaidotas. Žmonės paprastai mėgsta vieni kitų kūnus kasti vieną ant kito. Taip, kad jie būdami vienas prie kito tarsi išlaikytų kažkokį giminės tandemą. Tada ir giminaičiams tų kapų lankymas tampa daug patogesniu. Tereikia paprasčiausiai ateiti į tam tikrą vietą, padėti ten gėlių, žvakių, ir jau būni aplankęs visas gimines, nes jų ir paminklai vienoje vietoje. Tačiau kartais kaimynų kapavietės artimieji ima taip pat gvieštis to žemės lopinėlio. Todėl per šermenis, ypač nutikus netikėtai mirčiai, žmonės ima kartais abejoti, kur laidoti artimąjį, bijoti, kad nebus kapinėse vietos tiek, kiek jos reikia, kad neaišku, kaip palaidoti, kad būtų kuo mažiau bėdos.
Nepažįstami artimieji
Kadangi į laidotuves ateina daug vieni kitų nepažįstančių žmonių, kartais irgi būna nesusipratimų. Pagal seną paprotį, atvykus į laidotuves, reikia išreikšti užuojautą patiems artimiausiems žmonėms. Tačiau taip dažnai nutinka, kad atėję kokios nors vadinamosios davatkos, net nežino, kieno būtent tai laidotuvės, šermenys, ir išreiškia užuojautą bet kokiems žmonėms, neišsiaiškino, kam ta užuojauta iš tikro turėtų būti išreikšta. Konkurencija dėl vainikų taip pat galėtų būti vadinama dar vienu juokingai graudžiu paradoksu. Taip, kaip tėvų susirinkime mamos konkuruoja, kuri atrodo gražiau, taip ir velionio palydėti atėję pažįstami kartais kone ima lenktyniauti, kieno atneštas vainikas atrodo geriau.